Negali užmigti viena? Nuolat ieškai draugijos nueiti į kiną, parodą, sporto salę ir pan.? Jauti, kad dažnai tau trūksta dėmesio ir palaikymo? Negali likti viena su savimi?
Jeigu ši situacija pažįstama, tai istorija apie mūsų vidines būsenas: vidinį vaiką ir tėvą.
Vaikystėje, kai patiriame traumą, mes norime, kad mums padėtų, pasigailėtų. Jeigu išsigąstame – norime, kad kažkas stipresnis mus apsaugotų, jeigu kažko nesuprantame – norime, kad kažkas protingesnis, išmintingesnis mums paaiškintų. Šiais ir daugeliu kitų atvejų mes kreipiamės į savo tėvus ar kitus reikšmingus suaugusiuosius, kuriais tikime ir pasitikime.
Kas nutinka, kai esame suaugę? Iš tikrųjų visas šias funkcijas mes atliekame patys sau. Sąmoningai ar ne.
Bet, deja, taip būna ne visada. Todėl mes galime būti vidinio vaiko būsenoje, kai mums nuolat kažko reikia: kad apgintų, pagelbėtų, paaiškintų, palaikytų ir t. t. Ir kuo ilgiau užsibūname šioje būsenoje, tuo stipriau mums reikia kito žmogaus.
Tai, kad atrodome kaip suaugusieji, nereiškia, kad taip jaučiamės. Sunkiose situacijose, kaip vaikystėje, mes tikimės palaikymo iš išorės, o ne iš vidaus.
- Negaliu miegoti viena;
- Negaliu pradėti pokalbio, kad įrodyčiau savo tiesą;
- Nežinau, ką daryti su savo liūdesiu;
- Jaučiasi vieniša;
- Bijau nueiti į sporto salę vienas ir daug kitų situacijų, kuriose tikimės pagalbos iš kitų, bet iš tikrųjų galime padėti sau.
